Pal. Teofiliaus perliukai
Trumpi pasakojimai ir prisiminimai apie palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, surinkti iš publikuotų knygų ir straipsnių
Dar kunigystės pradžioje tarnaujant Latvijos tikintiesiems kun. Teofilius, gerbdamas Dievo namų šventumą ir sakramentų kilnumą, labai žiūrėjo žmonių laikysenos šventovėje. Jis panaikino paprotį, pagal kurį vyrai ir moterys stovėdavo susimaišę. Ne tik sekmadieniai, bet kartais ir paprastomis dienomis nuo vidurnakčio žmonių būriai stoviniuodavo prie dar uždaros šventovės, kad pirmiau prieitų prie klausyklos. Kartais savo teisėms apginti kai kas pavartodavo ir fizinę jėgą. Anksti atėjęs prie šventovės, kun. Teofilius nuramindavo minią, o įleidęs ją į šventovę, vyrus surikiuodavo klausyklos dešinėje, moteris – kairėje. Tuos kurie skubėdami užimti vietą prie klausyklos nepriklaupdavo prieš Švenčiausiąjį, perspėdavo ir liepdavo sugrįžus priklaupti.
1923 m. iškviestas į teismą Maskvoje Teofilius Matulionis apsistojo Lietuvos atstovybėje. Iš ten bičiuliui kunigui Vitui Urbeliui ironizuodamas rašė, kad esamoje situacijoje „nedrumsčia jo ramybės“ nei ligoniai, nei kitos pareigos.
Teofilius pasakojo: [1933 m. baudžiamajame izoliatoriuje] patekau vienam iš griežčiausių tardytojų. Tardymai vyko naktimis ir ilgai trukdavo. Tardytojas buvo gan kietas, bet aš neturėjau ko slėpti, nei jam ką nors naudingo pasakyti. Taip prabėgo daugybė naktų. Vieną kartą pasakiau, kad dėl manęs jis turįs tiek vargti. Matyt, tas pasakymas pataikė į žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man paduodamas tarė: „Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!“ Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir laisvieji miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo mostas išspaudė man ašarą ir buvo vienas jautriausių mano išgyvenimų… visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą.
1933 m. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas į Lietuvą. Grįžtant pirmiausia išsilaipinta Latvijoje. Šios šalies vyskupas J. Rancans iškilmingai uždėjo Matulioniui ant galvos savo vyskupišką pijusę. Visi buvo nustebę, nes niekas iš kunigų bendrakeleivių net neįtarė jį esant vyskupu (išskyrus A. Pronskietį, dalyvavusį jo konsekracijoje).
Vyskupas Teofilius mėgdavo greitai važiuoti ir nebijodavo prastų kelių; automobilyje turėjo pasikabinęs šv. Kristoforą… Kartą važiuojant į Aluntą pasitaikė slidus kelias; Ukmergėje automobilis paslydo ir atrodė, kad užkabins cementinį stulpą. Vairuotojas nusigando, o vyskupas nė kiek. Jis parodė šv. Kristoforą ir pasakė: O ko gi jis čia sėdi? Ar ne tam, kad mes saugiai važiuotumėm?
Brocktone pas kun. J. Švagždį vyskupas viešėjo ištisą savaitę. Kiekvieną rytą laikydavo šv. Mišias parapijos šventovėje. Kartą pastebėjo, kad vietinis vikaras kun. J. Petrauskas laiko šv. Mišias be patarnautojo. Atėjo svečias vyskupas ir patarnavo jam per ištisas šv. Mišias. Kun. J. Petrauskas po to didžiavosi, sakydamas: Esu vienintelis vikaras pasaulyje, kuriam per Mišias tarnavo vyskupas.
Vyskupui Teofiliui viešint Amerikoje, Klivlendo lietuviai surengė jam banketą. Pasakojama, jog dalyviai buvo taip sužavėti svečiu, kad skirstydamiesi namo išsinešė likusias žvakeles, gėles ir net popierines servetėles kaip… relikvijas!
Vyskupas Teofilius pasižymėjo asketišku gyvenimo būdu. Kunigas Vitas Urbelis, geras Teofiliaus bičiulis, pasakojo, kad aplankęs vyskupą jau gyvenantį pas benediktines, pastebėjo, kad jis buvo „pasitaisęs“. Tačiau seserys svečio paprašė apie tai vyskupui neužsiminti, kad šis nenustotų valgęs.
1944 m. liepos mėnesį vokiečių kareiviai apsupo vyskupo rūmus. Vienas kareivėlis su automatu rankose stovėjo priešais langą, netoli priekinio įėjimo. Vyskupas nuskubėjo į virtuvę; atnešęs sumuštinį, pravėrė langą ir pasiūlė kareivėliui užvalgyti. Tas apsidairė, nedrąsiai paėmė iš vyskupo rankų sumuštinį ir su apetitu jį sutašė.
Teofiliaus Matulionio brolienė pasakodavo, jog Antrojo pasaulinio karo metais sovietinei kariuomenei vėl artinantis prie Lietuvos, vyskupas iš anksto paprašė jam nupirkti veltinius, vatines kelnes, šimtasiūlę… nes žinojo, kas jo laukia.
Iš pal. vyskupo Teofiliaus 1945 m. Memurandumo LTSR Liaudies komisarų tarybai:
… Bažnyčia puikiai patarnauja valstybei ir netiesioginiu būdu, skatindama švarumą ir tvarkos pamėgimą (šventadieniniai drabužiai, pasiruošimas šventėms), higieną ir sveikatos apsaugą (pasninkai, blaivybė), ji ugdo socialumą (bendros pamaldos, giedojimas, procesijos) ir tikrąjį demokratiškumą (lygybė prie klausyklos ir Dievo stalo), palaiko kalbą ir papročius (pirmosios knygos – religinės, lietuviški kryžiai). Nėra, galima sakyti, nė vienos gyvenimo srities, kurioje Bažnyčia nedarytų teigiamos įtakos.
1946 m. suėmus ir ištrėmus vyskupą vakarų pasaulį net du kartus buvo pasiekusi klaidinga žinia, kad tremtyje jis jau miręs. Tik 1956 m. šis gandas buvo atšauktas. Tai buvo tikra sensacija, nes apie vysk. T. Matulionio mirtį buvo paskelbusi viso pasaulio katalikų ir kai kur ne katalikų spauda. Daug kur už velionį buvo atlaikytos gedulo pamaldos.
Vladimiro kalėjime vyskupas tris paras buvo nevalgęs, tai kalinių vadas atidavė jam savo dalį, užleido pirmame aukšte savo gultą. Prižiūrėtojai stebėjo pro kameros angą ir svarstė, kodėl jo neprimuša.
Vienam tardytojui vyskupas kartą pasakė: Dėkoju jums kaip žmogui už gerą elgesį su manimi tardant. Enkavedistas kiek sumišo. Tada vyskupas pridėjo: Jūs manęs nemušėte ir nekoliojote, kaip kiti darė, todėl žmoniškumo vardu dėkoju. Tada tas visai sumišo, nuraudo ir atsistojęs tyliai pratarė ką gi, čia mes esame tik įrankiai kitų iš viršaus.
Kartu su vyskupu kalėjęs kun. Vincas Dainys pasakoja: Kartą linksmesnės nuotaikos momentu staiga paklausė mane kanauninkas [Teofilius]: „Ką darytum, jei tau leistų grįžti Tėvynėn?“ „O gi važiuočiau,“ – atsakiau ne kiek nemikčiodamas. „Aš nevažiuočiau,“ – rimtai bei ryžtingu balsu pareiškė kanauninkas. „Tai kodėl?“ „Todėl, kad Tėvynė turi kunigų, o Rusija neturi… Gal kada išleis iš kalėjimo, o tada būsiu čia reikalingas.“
1957 metais pasklidus kalboms, kad vyskupas Teofilius gali būti vėl suimtas, Kaišiadorių ganytojas į tai atsakė: Jei, einant pro krūmus, iš jų kas netikėtai iššokęs suriktų ū-ū, gal ir išsigąsčiau… Bet kad mane gali vėl suimti ir į kalėjimą pasodinti, tas manęs nei kiek negąsdina.
Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojas kan. Juozapas Stankevičius apie vyskupą Teofiliaus nesitaikstymą su sovietine santvarka savo dienoraštyje rašė: Geras yra senelis vyskupas Teofilius Matulionis. Gal jis bus kada ir šventuoju paskelbtas. Bet šio pasaulio jis nesuvokia. Jau po vyskupo laidotuvių taip bylojo: Tai buvo vyskupas kalinys, vyskupas kovotojas. Kada nors turės istorija tarti savo žodį: ar tinkami buvo jo kovos metodai?
Ses. Angelė OSB, patarnavusi arkivyskupui Teofiliui iki pat jo mirties prisimena: Vyskupas buvo be galo pamaldus, nepaprastai kuklus, labai geros širdies. Kaliniams siųsdavo maisto, šelpdavo pinigais visus elgetas, kurie tik į jį kreipdavosi. Kartais jo gerumą piknaudodavo visokie apgavikai. Dėl šio dalyko tekdavo ir susibarti; pasijutęs apgautas, sakydavo: „Teisybę sakei – žulikas!“
1962 m. arkivyskupui mirus Šeduvoje, kitoje to paties namo pusėje gyvenęs miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kuznecovas pasakė: Tai buvo žmogus! O gi apie jį viso ko buvo prikalbėta!
Vyskupas Brizgys 1962 Čikagoje laikydamas už mirusį arkivyskupą Mišias įžvalgiai pastebėjo, kad norėta jį išbraukti iš žmonių atminimo, bet įvyko priešingai; jo kankintojų vardai išbraukti net iš komunistų partijos istorijos, o arkivyskupo Matulionio vardas išliko gyvas Lietuvoje, Rusijoje ir kitur pasaulyje.
Po arkivyskupo laidotuvių religinių reikalų įgaliotinis Justas Rugienis savo kolegas Maskvoje pranašiškai įspėjo apie pavojų, jog ateityje Vatikanas gali sugalvoti Matulionį paskelbti šventuoju.
Prieš savo mirtį palaimintasis bylojo: Gėris nugalės blogį, ateis laisvės diena, žmonės melsis laisvai, džiaugsis gyvenimu. Prašau nuo manęs pasveikinti laisvą Lietuvą ir visus žmones.