ISTORIJA

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kauno šv. Mikalojaus bažnyčia paminėta 1493 m., prašant suteikti atlaidus. 1495 m. popiežius Aleksandras VI juos suteikia: šv. Mikalojaus, šv. Margaritos, šv. Baltramiejaus ir šv. Magdelenos dienomis, išvardytomis jo bulėje. 1503 m. karaliaus Aleksandras padovanoja ją parapinei bažnyčiai, Kauno klebonui Jonui Zaluskiui.

1621 m. Kauno bajoro Andriejaus Skorulskio rūpesčiu Lenkijos ir Lietuvos Respublikos valdovo Zigmanto III Vazos privilegija bažnyčia atiteko benediktinių bendruomenei, pakviestai iš Nesvyžiaus.
Atvykus seserims bažnyčios interjeras atnaujintas barokiniais altoriais. XVIII a. sumūryta šventoriaus tvora. XIX a. trečiajame dešimtmetyje bažnyčios vakarinis fasadas uždengtas priestatu su vargonų choru, o pietinį fasadą – dviaukštė galerija, bažnyčią sujungianti su naujai pastatytu mūriniu vienuolynu.

XX a. svarbiausia šventovės interjero rekonstrukcija įvykdyta pal. vyskupo Teofilio Matulionio rūpesčiu 1938 m. Ruošiantis įvesti amžinąją Švenčiausiojo Sakramento adoraciją bažnyčioje išklotas parketas, presbiterijos langai papuošti vitražais, pastatytas naujas didysis altorius ir įrengtas šildymas. Interjero atnaujinimo projekto autorius – scenografas Liudas Truikys.

1948 m. spalio 2 d. sovietinės valdžios bažnyčia buvo uždaryta ir perduota Respublikinei bibliotekai. Nuo 1963 m. iki 1990 m. bažnyčioje buvo įsikūrusi Kauno viešosios bibliotekos knygų saugykla. 1971 m. remonto metu buvo užmūryti langai, nuimtas varpas. Dalis altorių ir paveikslų perduoti laikinam saugojimui M. K. Čiurlionio dailės muziejui.

1990 m. šventovė grąžinama tikintiesiems. Po valymo ir remonto darbų 1992 m. kovo 22 d. bažnyčią atšventino kard. Vincentas Sladkevičius.

Kauno šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčia priklauso Kauno I dekanatui, Šventųjų Petro ir Pauliaus parapijai. Po atšventinimo 1992 m. bažnyčia tapo rektoratu, o 2009 m. šventovė perduota Kauno seserų benediktinių vienuolynui ir yra vadinama Kauno seserų benediktinių vienuolyno bažnyčia, išlaikant jos titulą.

ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ

Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia yra vienas originaliausių gotikos paminklų Lietuvoje. Kauniečiams ir miesto svečiams ji geriausiai pažįstama iš bokšto, užsibaigiančiu varpo formos šalmu. Dabartinę išvaizdą architektūros paminklas įgijo per daugelį šimtmečių, kurių architektūros ir dailės savitumai susijungė į vieną darnią kompoziciją, kurią matome šiandien.

Nedidelę vienanavę bažnyčios interjero erdvę pratęsia presbiterija su trisiene apside, kurios simetrijos ašis gerokai pasislinkusi į pietinę pusę. Visoje LDK tokio plano gotikinių bažnyčių daugiau nebuvo. Neįprasta erdvė ir melsva šviesa, krintanti pro presbiterijos vitražus, sukuria nekasdienišką nuotaiką, padeda pajusti sakralią atmosferą.

Kiekvieną bažnyčios patalpą dengia vis kitos rūšies skliautas. Navos erdvė suskliausta cilindriniu skliautu jau vėlesniame laikotarpyje, nėra žinoma apie pirminį variantą. Vargonų choras, jį pastačius XIX a. uždengtas kryžminiu skliautu. Seniausi ir vertingiausi skliautai yra presbiterijoje – tinklinis su šešiakampe žvaigžde, ir zakristijoje – krištoliniai. Pastarieji yra vieni ankstyvesnių Europoje. Koplyčią, esančią po bokštu dengia žvaigždinis skliautas su keturių spindulių žvaigžde.

Nors bažnyčios interjeras buvo rekonstruotas prieš II pasaulinį karą, o sovietmečiu daugelis meno vertybių buvo apgadintos arba išvežtos kitur, šiandien šventovėje galima pamatyti nemažai susigrąžintų XVII-XIX amžiaus paveikslų.

Bažnyčios brėžinius ir kitos informacijos galite rasti čia

Panoraminę bažnyčios interjero nuotrauką galite apžiūrėti čia