Viešnagė pas brolius stačiatikius

„Vieni iš kitų galim daug pasimokyti“, – viešnagę nuolat lydėję žodžiai. Ir išties – užsimezgusi mūsų bendruomenės ir Kauno stačiatikių Apreiškimo parapijos bendrystė veda gilesnio Krikščionybės kaip vienio pažinimo link.

Viešnagę pradėjome malda ir apsižvalgymu Apreiškimo Švč. Dievo Motinai sobore. Mus svetingai pasitikęs ir lydėjęs diakonas Konstantinas rodė šventųjų ikonas, pasakojo su jomis susijusias pagijimų istorijas, drąsino prašyti šventųjų užtarimo kasdieniuose reikaluose.

Kadangi šiuo metu soboras restauruojamas, visos puošybos matyti neteko – visgi ir matyta dalis paliko įspūdį. Tapytos soboro sienos, lubos, auksu tviskantis cerkvės vidus – nori nenori – kelia mintis aukštyn. Pasijunti menkas, o kartu ir toks kilnus Dievo kūrinys, pats gebantis kurti grožį.

Diakonas Konstantinas aprodė ir šalia esančią Kristaus Prisikėlimo vardo cerkvę. Nedidukė, paprasta, krosnimi apšildoma cerkvė, diakono pasakojimu, ne kartą glaudusi nakvynei piligrimus ir keliautojus, krikščionis ir kitatikius. Kristaus Prisikėlimo cerkvėje kalbos pasisuko apie pamaldų tradicijų panašumus ir skirtybes. Diakonas rodė liturginius reikmenis, trumpai supažindino su pamaldų eiga.

Nuotraukoje matyti rauginta duona, konsekracijos metu tampanti Kristaus kūnu, ne visai įprasta kataliko akiai.

Viešnagės užbaiga – netikėtai vaišingas priėmimas ir pokalbis su parapijos klebonu tėvu Nikolajumi. Nuo krikščionis vienijančių pirmųjų amžių iki ateities Bažnyčios perspektyvų – įvairios temos buvo apkalbėtos. Santūriai besišypsantis tėvas Nikolajus ir priėmė, ir išlydėjo mus kaip senus gerus draugus.

Į bendruomenę grįžome ne tik pilnos įspūdžių, žinių, bet ir su regimu užgimusios bendrystės ženklu – tėvo Nikolajaus dovanota ikona.